Velykų rytą žmonės kalba apie prisikėlimą. Aš kalbu apie kapitalizmą. Metafora neatsitiktinė – sistema, kurią esame pratę karts nuo karto skelbti mirusia, kartoja tą patį judesį su stulbinančia kantrybe: krenta, suskyla ir grįžta. Kitokia, bet grįžta.
Šis tekstas yra apie mechaniką. Apie struktūrą, kurią prieš šimtą metų identifikavo rusų ekonomistas, mokęsis Sankt Peterburge ir nušautas Maskvoje už tai, kad ją identifikavo. Apie ritmą, kuris lemia, kodėl finansinės krizės ateina bangomis, kodėl technologinės revoliucijos turi savo laiką ir kodėl dabartinis dešimtmetis, nepriklausomai nuo to, kiek jis politiškai chaotiškas, gali būti struktūriškai suprantamas.
Bet štai kas manęs nepaleidžia: keturi visiškai skirtingi tyrėjai – Kondratjevas, Beneris, Dalio ir Šmihula – dirbdami skirtingomis metodologijomis, skirtingomis epochomis, skirtingomis kultūromis, nukreipia į tą patį laikotarpį. 2020–2035-ieji kaip struktūrinis perėjimas. Kai tiek skirtingų žmonių rodo tą pačią vietą – verta sustoti ir paklausti, kas ten yra.
Žmogus, kuris skaičiavo iki mirties
Nikolajus Kondratjevas gimė 1892-aisiais Kostromos gubernijoje – vietovėje apie 350 kilometrų nuo Maskvos, kuri tuo metu buvo viena tų rusiškų provincijų, kur gyvenimas buvo labai konkretus, labai sunkus ir labai toli nuo Peterburgo. Komi kilmės šeima, žemdirbiai. Jis studijavo ekonomiką Peterburge, susipažino su kooperatyvų judėjimu ir valstiečių ekonomikos teorija, ir 1917-aisiais, sulaukęs 25 metų, atsidūrė toje vietoje, kur atsidūrė daugelis jaunų, gabių žmonių revoliucijų epochoje: mėgino rasti savo vietą permainingoje tikrovėje.
Kerenskio laikinosios vyriausybės struktūroje jis turėjo maisto atsargų ministerijos viceministro postą. Penkias dienas. Spalį atėjo bolševikai.
Kondratjevas nesitraukė į emigraciją, kaip tai padarė daugelis jo aplinkos intelektualų. Liko. Ne todėl, kad tikėjo komunizmu – o todėl, kad tikėjo skaičiais. Skaičiams nusispjaut, kokia santvarka. 1920-aisiais Maskvoje įkūrė Konjunktūros institutą – vieną rimčiausių ekonominės analizės centrų tuo metu visoje sovietinėje erdvėje. Trečiajame dešimtmetyje institute dirbo apie 50 tyrėjų. Jie skaičiavo kainų indeksus, žemės ūkio ciklus, pramoninę produkciją, palygino Rusijos ir Vakarų ekonomikų duomenis. Mokslinis darbas tikra to žodžio prasme.
Tuo laikotarpiu – 1925-aisiais – jis publikavo savo pagrindinį darbą apie ilguosius ekonomikos ciklus žurnale „Voprosy Kon”yunktury”. Stebėjo ilgąsias bangas, analizuodamas Anglijos ir Prancūzijos duomenis nuo XVIII amžiaus pabaigos: javų kainas, anglies produkciją, ketaus išlydymą, užsienio prekybos balansus. Dešimtmečiai duomenų, šimtai skaičiavimų. Ir dviejų pilnų ciklų – kiekvieno trunkančio apie 45–60 metų – schema.
Jis žinojo, kad jo išvados yra politiškai rizikingos. Bandė apvilkti teoriją marksistine terminologija – kapitalinių investicijų ciklus vadino „sisteminiais prieštaravimais”, krizę – „dialektine būtinybe”. Intelektualinis žaidimas su ideologine cenzūra, kurį laimėjo techniškai, bet pralaimėjo strategiškai. Esmė išliko ta pati: kapitalizmas cikliškai atgimsta. Tokia išvada visada buvo nepriimtina.
Sovietų valdžia toleravo tam tikrą intelektualinę įvairovę per Naujosios ekonominės politikos erą – hibridinę sistemą, leidusią daliai privačios ūkinės veiklos egzistuoti šalia valstybinės. 1928-aisiais NEP buvo uždarytas. Centralizuotas planavimas. Stalino sistema reikalavo ne analizės, o patvirtinimo.
Kondratjevo teorija tapo politiškai netoleruojama. Vien todėl, kad ji buvo gera, bet su nepriimtina išvada: kapitalizmas nežlugs istorijoje, jis tiesiog eina per ciklus, per žiemas, ir iš jų išeina. Patvirtinti šią idėją reiškė pripažinti, kad bolševikinė revoliucija buvo ne galutinė kapitalizmo pabaiga, o dar viena ciklo dalis. Šio pripažinimo sistema negalėjo sau leisti.
Bet teorija buvo tik pretekstas. Tikroji priežastis buvo konkretesnė. Kondratjevas priešinosi priverstinei kolektyvizacijai ir pasisakė už laipsnišką, rinkos grįstą žemės ūkio plėtrą. 1928–1930-aisiais, kai Stalinas spartino priverstinę kolektyvizaciją, ši pozicija buvo tiesioginis iššūkis su institucine platforma. OGPU sukonstruojo fiktyvią „Darbininkų Valstiečių Partiją” – tokios organizacijos niekada neegzistavo. Ji buvo sufabrikuota, kad būtų galima apkaltinti. Standartinis scenarijus. Jis žuvo ne dėl bangų teorijos – jis žuvo dėl to, kad turėjo nuomonę apie valstiečius ir pakankamai autoriteto, kad ji galėjo turėti įtakos.
1930-aisiais buvo suimtas. Apkaltintas valstietišku nacionalizmu ir terorizmu. Penkerius metus tardymai, perkeldinėjimas, kalėjimai. 1938 metų rugsėjo 17 dieną sušaudytas Kommunarkos šaudykloje netoli Maskvos. Jam buvo 46-eri.
Iš kalėjimo laikotarpio išliko laiškai. Jis rašė žmonai Eugenijai ir dukrai Elenai – ji gimė apie 1919-uosius, ir kai tėvas buvo suimtas, jai buvo maždaug dešimt metų. Ekonomistas, kuris skaičiavo penkiasdešimties metų ciklus, iš kalėjimo rašė laiškus dukrai, augusiai be jo.
Tą momentą, kai tai supranti – kad žmogus, skaičiavęs pusšimčio metų ritmus, rašė laiškus dukrai, kuri jo nematė augdama – kažkas nutinka su abstrakčia teorija. Ji tampa konkreti. Jis nežinojo, ar kas nors skaitys tuos skaičius. Bet juos skaičiavo.
Elena vėliau aktyviai dalyvavo tėvo reabilitacijos procese. 1987-aisiais – likus dvejiems metams iki sistemos žlugimo – Kondratjevas buvo oficialiai reabilituotas. Sistema, kuri jį nužudė, jį ir reabilitavo. Ir tai irgi yra ciklo dalis.
Žmogus, kuris įrodė, kad ekonominės sistemos cikliškai atgimsta, buvo nužudytas sistemos, kuri manė esanti galutinė. Tokios ironijos istorija nesukuria dažnai. Jo idėjos pergyveno jį. Schumpeteris jas formalizavo 1939-aisiais. Vakarai jas analizavo visą XX amžių. Stalino sistema ilgai neišgyveno. Ciklas tęsėsi.
Ką Nikolajus sakė iš tikrųjų
Kondratjevo pagrindinė idėja paviršiuje atrodo paprasta: ekonomikoje yra ilgi ciklai, trunkantys maždaug 45–60 metų. Giliau – tai sudėtinga teorija apie tai, kaip kapitalas kaupiamas, nusidėvi ir atnaujinamas. Ciklo kilimas prasideda nuo infrastruktūrinio momento: nauja technologija pasiekia tašką, kai ją galima masiškai diegti. Garo variklis, geležinkeliai, elektra, automobilis, internetas – kiekvieną kartą yra momentas, kai technologija pereina iš eksperimento į infrastruktūrą. Tam reikia milžiniškų investicijų, investicijoms reikia kreditų. Kreditai plečiasi. Naujos darbo vietos, nauji sektoriai, optimizmas. Pavasaris ir vasara.
Bet infrastruktūra negali augti amžinai. Ji subręsta. Grąža nuo naujų investicijų mažėja – nes geriausi plotai jau apstatyti, geriausia dislokacija jau panaudota. Kreditas iš finansavimo priemonės tampa spekuliacijos priemone. Pinigai nebeina į naują fabriką – jie eina į jau egzistuojančio turto kainų augimą. Finansinė euforija atsiskiria nuo realios ekonomikos. Tada ateina momentas, kai sistema negali išlaikyti savo skolų struktūros. Burbulas sprogsta. Ruduo, paskui žiema.
1939-aisiais Josephas Schumpeteris formalizavo šią idėją savo knygoje „Business Cycles” ir pavadino šiuos ciklus Kondratjevo bangomis. Jo indėlis: bangų variklis yra inovacijų klasteriai – technologijos ateina grupėmis, ne po vieną. Garo variklis pritraukė tekstilės ir jūrų transporto inovacijas. Elektra pritraukė chemijos ir masinės gamybos inovacijas. Schumpeteris tai pavadino kūrybine destrukcija: krizė sunaikina kapitalą, įklimpusį prastose investicijose, ir priverčia jį persikelti į naujas sritis. Terminas gražus, bet žmonėms, kurių darbo vietos yra prie to, kas sunaikinama, grožio čia nedaug.
Schema, kuri paaiškina viską, nepaaiškina nieko specifiškai. Bet kai ji paaiškina beveik viską – tada verta klausytis.
Penkios bangos: nuo garo iki interneto
Mokslininkai identifikavo penkias istorines K-bangas. Kiekvienoje – technologinis variklis ir finansinė struktūra yra neatsiejami.
Pirmoji banga, apie 1780–1842 metus. Garo variklis ir tekstilė. Pirmoji pramonės revoliucija Anglijoje – ne tik technologinis proveržis, o kapitalinė revoliucija. Pirmą kartą istorijoje tapo įmanoma sistemingai pakartoti gamybinį procesą mechaniniu būdu ir tuo pačiu išstumti žmogaus rankinį darbą iš gamybos. Anglija tuo metu dominavo pasaulinėje jūrų prekyboje, ir ši technologinė bazė sustiprino britų hegemonijos finansinę architektūrą. Banga baigėsi pirmąja klasikine finansine panika pramoninėje eroje – 1825-aisiais.
Antroji banga, apie 1842–1897 metus. Geležinkeliai, plienas, transatlantinė prekyba. Šios bangos fizinis palikimas – geležinkelių tinklai JAV, Europoje, vėliau Azijoje – pakeitė tai, kas buvo ekonomiškai galima: žaliavos galėjo keliauti tūkstančius kilometrų, produkcija galėjo pasiekti rinkas, kurių anksčiau nebuvo. Viršūnė – 1873-ųjų krizė, kurią tuo metu vadino Didžiąja depresija, kol 1929-ieji perrašė istorijos vadovėlius.
Trečioji banga, apie 1897–1940 metus. Elektra, automobiliai, chemija, telefonas. Ši banga pakeitė kasdienio gyvenimo tekstūrą giliau nei bet kuri ankstesnė – ne tik gamybą, o tai, kaip žmonės gyvena, juda ir bendrauja. Viršūnė – 1929-aisiais. Didžioji depresija nebuvo atsitiktinumas ar bankų vadovų godumas – ji buvo trečiosios bangos žiema, kredito struktūros, kuri finansavo elektros ir automobilių klestėjimą, griūtis. Sisteminė, struktūrinė.
Ketvirtoji banga, apie 1940–1980 metus. Nafta, petrochemija, masinė gamyba, gerovės valstybė. Naftoje slypėjo visas dolerinis stipras. JAV po Antrojo pasaulinio karo suformavo Bretton Woods tvarką – doleris tapo pasauline atsargų valiuta, pririšta prie aukso, o petrodolerinė sistema užrakino šią hegemonijos architektūrą. Gerovės valstybė – socialinis draudimas, pensijų sistemos, sveikatos apsauga – atsirado ne iš geraširdiškumo, o iš politinio atsako į ankstesnės žiemos pamoką: kad nekontroliuojama rinkos krizė gali sukurti politines katastrofas. Viršūnė – 1973-ųjų naftos šokas. Stagfliacija kaip pirmasis ženklas, kad banga sensta.
Penktoji banga, apie 1980–2010 metus. Informacinės technologijos, internetas, finansinė globalizacija. Šios bangos ypatumas: ji finansavo save pati, sukurdama vis sudėtingesnius instrumentus, kuriais kapitalas galėjo spekuliuoti su kapitalu. Dereguliacija, shadow banking sistemos plėtra, finansinių derivatyvų proliferacija. Gamyba persikėlė ten, kur pigiausia, finansinis sektorius išaugo į dydį, kuris buvo neįsivaizduojamas 1970-aisiais. Viršūnė – 2000 ar 2007–2008-aisiais, priklausomai nuo to, ką laikote paskutine kvėpavimo vieta prieš žiemą.
Kiekvienoje iš šių bangų – vienas pastebimas principas: viršūnė visada sutampa su kredito atskyrimu nuo realios ekonomikos. Augimo fazėje kreditas finansuoja realias investicijas. Brandos fazėje – spekuliaciją. Finansinis kapitalas visada ieško geriausios grąžos, ir kai realūs projektai subręsta, kapitalas natūraliai pereina į turto kainų žaidimą. Negalima kaltinti rinkos dalyvių – jie elgiasi racionaliai. Bet kolektyviai racionalus elgesys sukuria sisteminį nestabilumą.
Pirmą kartą pamačiau šią schemą prieš kelerius metus ir iš karto pajutau tą nerimą, kurį jaučia žmogus, kai ant žemėlapio suranda tašką, kuriame jis stovi. Ne malonumą nuo teorijos – baimę nuo konteksto.
Keturi metų laikai
Pavasaris – ekonomikos atgimimas. Nauja technologija išeina iš laboratorijos ir pradeda tapti infrastruktūra. Kreditų plėtimasis, naujų sektorių atsiradimas, optimizmas, pagrįstas realiu produktyvumo augimu. Vasara – augimas su perkaitimo požymiais: infliacija, socialiniai konfliktai dėl to, kaip paskirstomi augimo vaisiai, kartais geopolitinė įtampa. Vasara visada baigiasi sukrėtimu.
Ruduo – pati pavojingiausia fazė, nes ji atrodo geriausiai. Kredito ekspansija atsiskiria nuo realios ekonomikos. Turto kainos kyla ne dėl to, kad turtas generuoja daugiau pajamų, o dėl to, kad visi tikisi, jog jis brangs toliau. Skolinimasis tampa norma. Finansinė euforija kaip pagrindinis sezono bruožas. Laikraščiai rašo, kad „šį kartą viskas kitaip”.
Žiema – krizė. Sistema išmeta tai, kas pasenę. Turto burbulai sprogsta. Skola defliacuoja arba – kai valstybė nenori leisti defliacuoti – monetizuojama: centrinis bankas plečia pinigų pasiūlą, infliacija tampa netiesioginiu skolų nurašymo mechanizmu. Bankrotai, bedarbystė, politinis nestabilumas. Ir kartu – struktūrinė būtinybė: kapitalas, įklimpęs blogose investicijose, negali persikelti į naujas be to, kad tos blogos investicijos pirmiausia buvo sunaikintos. Be žiemos pavasaris negali prasidėti.
Kai ciklai susikerta: Kondratjevas, Beneris, Dalio, Zebergas
Kondratjevo banga yra vienas iš kelių ilgalaikių ritmų, kuriuos tyrėjai identifikavo ekonomikos istorijoje. Problema su bet kuria viena schema – ji visada gali būti sutapimas, pritaikymas atgaline data, patvirtinimo šališkumas. Bet kai kelios schemos, sukurtos skirtingais metodais ir skirtingomis epochomis, rodo tą patį laikotarpį kaip lūžio tašką – tai jau yra kažkas, ką verta rimtai svarstyti.
Benerio ciklas. Samuelis Beneris buvo Ohajo valstietis – ne ekonomistas, ne akademikas. 1873-ųjų Panika privedė jį prie bankroto. Skaičiuodamas ketaus kainas, kauliakojų ir kukurūzų kainų svyravimus per dešimtmečius, jis 1875-aisiais Sinsinatyje publikavo knygelę su prognozėmis. Jo modelis – trys kintantys rinkos ritmai: 8–9–10 metų viršūnių seka, 11–9–7 metų dugnų seka ir 16–18–20 metų panikų ritmas. Stulbinamai tiksliai, šis modelis tiko XX amžiaus rinkų sukrėtimams, kurie įvyko jau po Benerio mirties. Detaliau apie tai rašiau Benerio ciklo analizėje, bet trumpai: pagal Benerio modelio panikų ritmą 2025–2026-ų laikotarpis patenka į sunkų punktą, kuriam seka atsigavimo fazė. Tai sutampa su K-bangos žiemos logika.
Beneris nepaaiškino, kodėl ciklas veikia – tiesiog stebėjo, kad jis veikia. K-bangų teorija turi mechanizmo paaiškinimą (kapitalo investicijų ciklai, technologijų brendimas), Benerio modelis – tik koreliaciją. Bet kartais koreliacija nešasi informacijos, kurios negalima ignoruoti vien todėl, kad mes nežinome mechanizmo.
Dalio ilgasis skolų ciklas. Rayus Dalio, Bridgewater fondų įkūrėjas, savo knygoje „Principles for Dealing with the Changing World Order” aprašo maždaug 75–100 metų ilgosios skolos ciklą – mechanizmą, kuriame valstybė skolinasi, ekonomika auga, skola kaupiasi, pasiekia ribą, kur jos aptarnavimo kaina pradeda konkuruoti su kitais vyriausybės biudžeto poreikiais. Tada struktūrinė krizė: skola restruktūrizuojama, infliuojama arba valstybė keičia savo vaidmenį sistemoje. Paprasčiau: vieną dieną palūkanų mokėjimai tampa svarbiausia biudžeto eilute – ir nuo to momento finansų ministras realiai nebeturi laisvos valios. JAV viešoji skola šiandien, kaip procentas nuo BVP, yra aukščiau nei bet kada nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Palūkanų mokėjimai artinasi prie gynybos biudžeto dydžio. Sistema nėra tvari. Dalio ilgojo ciklo žiema ir K-bangos žiema šiuo laikotarpiu sutampa.
Zebergo rinkų analizė. Henrikas Zebergas yra švedų rinkų analitikas. Jo darbas atskleidė vizualinį paralelizmą tarp 2020–2026 metų Nasdaq dinamikos ir 1920-ųjų burbulo struktūros – ne bendrą panašumą, o labai konkrečią kainų judėjimo seką su atpažįstamais fazių modeliais. Tai nėra tiesiogiai K-bangos teorija. Bet tai yra rudeniui būdingo euforijos profilio vizualinis atspindys: rinkos elgesys, kuris struktūriškai primena paskutinę kvėpavimo fazę prieš žimą. Kas man įdomu: ne tai, ar Zebergo paralele tiksliai išsipildys. O tai, kad žmogus, kuris apskritai nesiremia K-bangomis, žiūrėdamas į duomenis randa tą pačią struktūrą.
Šmihulos technologijų bangos. Danielis Šmihula 2009-aisiais žurnale „Studia Politica Slovaca” (1/2009, pp. 32–47) identifikavo šešias technologijų revoliucijų bangas nuo Viduramžių – kiekvieną trumpesnę nei ankstesnė, atspindint spartėjantį inovacijų ciklą. Svarbiausia jo idėja: šeštosios bangos – informacijos ir robotikos revoliucijos – transformacija artėja prie kulminacijos, ir su ja ateina gilesnė struktūrinė pertvarka nei bet kuri ankstesnė, nes protinio darbo ekonomika yra platesnė nei bet kuri ankstesnė technologinė bazė.
Keturi skirtingi tyrėjai, keturios skirtingos metodologijos, keturi skirtingi duomenų šaltiniai, ir visi rodikliai nukreipti į tą patį laikotarpį: 2020–2035-ieji kaip struktūrinio perėjimo dešimtmetis.
Yra ir penktas aspektas, kuris šią sintezę daro ypač svarbią – hegemoninio ciklo persikryžiavimas. Rayus Dalio ir kiti ciklų analitikai pastebi, kad K-bangos žiemos istoriškai dažnai sutampa su hegemono pokyčiais: senoji pasaulinė galia silpnėja, nauja kyla, tarp jų vyksta struktūrinis konfliktas. Britų hegemoniją pakeitė JAV hegemonija kaip tik tuo metu, kai ketvirtoji K-banga perėjo iš žiemos į pavasarį. Šiandien JAV hegemoniją spaudžia Kinija – ir šis geopolitinis persidalijimas vyksta tuo pačiu metu, kai K-banga, Benerio panikų ritmas ir Dalio ilgasis skolų ciklas visi nurodo struktūrinę krizę. Hegemoninio ciklo perėjimas ir K-bangos žiema, judantys kartu, sukuria stipresnę transformacijos tezę nei kiekvienas atskirai.
Tai nėra įrodymas. Bet tikrai nėra atsitiktinumas.
Kur esame dabar?
Jei K-banga veikia kaip ankstesniais kartais, esame penktosios bangos žiemoje arba šeštosios aušroje. Klausimas, turintis praktinę vertę: žiema, ar jau pavasaris?
Mano matymas – ir čia galiu labai gerai klysti – yra toks: mes esame žiemoje, bet jau matome pirmuosius pavasario ženklus. Šie ženklai nėra patvirtinimai – jie yra hipotezės, kurias reikia stebėti.
Man tai svarbu ne akademiškai. Turiu šeimą, santaupas ir bent jau truputį atsakomybės už kitą dešimtmetį. Klausimas „žiema ar jau pavasaris” nėra abstraktus – jis keičia tai, kaip galvoji apie profesinio gyvenimo kryptį, apie turtą, apie tai, kur esi pažeidžiamas.
Žiemos ženklai aiškūs. Globali skolų struktūra – valstybių, korporacijų ir namų ūkių bendra skola – pasiekė istorines aukštumas. Centriniai bankai per 2022–2023-uosius kėlė palūkanų normas greičiau nei bet kuriuo laikotarpiu nuo 1980-ųjų – tai struktūrinis signalas, kad sistema nebegalėjo toleruoti tokio kredito kainos lygio, kokie buvo per penktosios bangos rudenį. Nekilnojamojo turto rinkos keliose šalyse pradėjo koreguotis – ne kataklizmiškai, bet korekcija vyksta. SVB ir Credit Suisse buvo pirmosios stambios žiemos aukos – mažesnės nei 2008-aisiais, bet struktūriškai panašios: institucijos, kurios egzistavo ir augo ultra-žemų palūkanų aplinkoje, žuvo, kai ta aplinka pasibaigė. Geopolitinis persidalijimas – BRICS plėtra, JAV–Kinijos santykių struktūrinė įtampa, deindustrializacijos banga Europoje – vyksta matomas plika akimi.
Pavasario ženklai taip pat yra – bet jie yra potencialūs, ne patvirtinti.
Dirbtinis intelektas. Šeštosios bangos variklio kandidatas. Ne kaip pramogos ar biuro produktyvumo priemonė, o kaip technologinė bazė, galinti pertvarkyti protinio darbo ekonomiką panašiu gilumu, kaip elektra pertvarkė pramoninę gamybą. Elektra 1890-aisiais nebuvo tik žibintas – ji pakeitė visą pramonės gamybos logiką per 20 metų. DI turi techninį potencialą pertvarkyti analitinio, kūrybinio ir sprendimų priėmimo darbo procesus panašiu mastu.
Bet čia yra esminis klausimas, kuris mane neramina. Pavasaris pagal K-bangos logiką prasideda ne tada, kai rinkos kyla dėl naujos technologijos euforijos. Prasideda tada, kai nauja technologinė infrastruktūra pradeda generuoti realų, išmatuojamą produktyvumą plataus masto ekonomikoje. Interneto banga realiai pradėjo keisti ekonomiką ne 1999-aisiais, kai buvo dot-com euforija, o 2005–2012-aisiais, kai platjuostis internetas, Google, Amazon ir mobilieji įrenginiai tapo tikra infrastruktūra, pakeičiančia kaip organizuojamas verslas, kaip valdomas sandėlis, kaip ieškoma informacijos. DI šiandien yra artimiau 1999-aisiais nei 2008-aisiais. Euforija pirma, infrastruktūra – vėliau.
Tai reiškia, kad vienas galimas scenarijus: trumpalaikė DI korekcija – žiemos paskutinis akordas – prieš tikrąjį pavasarį, kuris prasidės 2028–2032-aisiais, kai DI infrastruktūra bus pakankamai išplitusi, kad generuotų makroekonomiškai reikšmingą produktyvumo augimą. Kitas scenarijus: DI produktyvumo augimas neateis tokiu mastu ir greičiu. Kad tai yra technologinis triukas, o ne struktūrinis variklis. Tokiu atveju šeštosios bangos hipotezė byra, ir mes esame prieš ilgą žiemą be aiškaus pavasario pažado horizonte.
Ar tai neišvengiama? Nežinau. Bet struktūra tam yra.
Feniksas: kas gimsta iš pelenų
Kiekvienoje K-bangos žiemoje kažkas miršta. Ir kažkas gimsta.
1840-aisiais žemės ūkio ekonomika užleido vietą pramoninei. Ne sklandžiai – buvo tekstilės darbininkų sukilimas Anglijoje, Luditų judėjimas, žmonės, kurie puolė ardyti mašinas, nes jų darbas buvo eliminuojamas. Jie nesustabdė mašinų. Bet jų skausmas buvo tikras, ir atsisakyti jo kaip „pažangos kainos” – tai kalbėti iš labai patogios vietos.
1930-aisiais senų finansinių struktūrų sugriuvimas pagimdė Bretton Woods sistemą, socialinę valstybę, masinę vartojimo visuomenę. Tie sprendimai buvo priimti iš patirties, kad laisva rinka be stabilizatorių gali sukurti politines katastrofas. Weimaro infliacija, Didžioji depresija, Hitlerio atėjimas į valdžią – tai buvo žiemos pasekmės, kai politinis atsakas buvo destrukcija, o ne rekonstrukcija. 1945–1980-aisiais pasirinkta kita kryptis.
1970-aisiais pramoninė gerovės valstybė užleido vietą finansiniam kapitalizmui ir globalizacijai. Tai irgi buvo pasirinkimas – ne mechaniška K-bangos logika, o politiniai sprendimai, kurie leido dereguliuoti finansų rinkas, atidaryti sienas kapitalui, paversti masinę gamybą globaliu reiškiniu. Penktosios bangos pavasaris atėjo per Thatcher ir Reagan reformas – ir jų žmogišką kainą sumokėjo anglių kasėjai Velse ir automobilių gamyklos darbininkai Detroite.
Dabar: finansinio kapitalizmo – paremto neribotu kreditų plėtimu ir fiat valiutų infliacijos tolerancija – žiema. Kas iš jos gimsta, priklauso nuo to, kuria kryptimi eina politinis atsakas. Optimistinis scenarijus: DI generuoja realų produktyvumą, naujas ekonominio augimo ciklas prasideda su mažesne fizine darbo jėgos priklausomybe, valstybė randa naują stabilizatoriaus vaidmenį. Pesimistinis: geopolitinis persidalijimas virsta karų serija, skola monetizuojama iki hiperinfliacijos, ir K-bangos žiema baigiasi ne rekonstrukcija, o karu. Abu atvejai istorijoje yra buvę.
K-bangų transformacijos kainuoja. Paprastai labiausiai – tiems, kurie yra prie nykstančių sektorių. 1840-aisiais tai buvo tekstilės rankdarbininkai Anglijoje. 1930-aisiais – fermeriai ir pramoniniai darbininkai. Dabar dalis paslaugų ir protinio darbo. Nekalbėsiu čia apie ramybę dėl to. Tik apie aiškumą: tai nėra anomalija. Tai yra ciklas. Ir žinojimas, kur esi cikle, neapsaugo nuo jo kainų – bet bent jau leidžia priimti sprendimus su akimis atvirtomis.
Feniksas visada grįžta. Tik skrenda juo ne tie, kurie liko stovėti prie nykstančio sektoriaus durų.
Kur galiu klysti
Kondratjevo teorija turi rimtų kritikų, ir jų argumentai nėra kvailūs. Aš juos išvardiju ne iš mandagumo, o todėl, kad jie tikrai gali reikšti, jog aš klystu.
Pirmasis ir, mano manymu, rimčiausias: 45–60 metų bangos yra per plačios, kad būtų moksliškai falsifikuojamos. Su tokiu laiko koridoriumi galima pritaikyti teoriją atgaline data prie beveik bet kokio duomenų rinkinio. Statistikai tai vadina overfitting problema: kai modelis turi pakankamai laisvės parametrų, jis visada ras, ką ieško. Kondratjevas turėjo tik du pilnus ciklus, kuriuos galėjo tiesiogiai stebėti. Tokiam statistiniam pagrindui yra labai plati neapibrėžties juosta. Rimta kritika dėl metodo – ne nesąžininga, o rimta.
Antrasis: skirtingi ekonomistai duoda skirtingas K-bangų datas. Nėra sutarimo net dėl to, kuri banga yra kuri, kada ji prasidėjo ar baigėsi. Kai teorija tokia lanksti dėl datų, reikia sąžiningai klausti apie jos griežtumą. Teorija, kuri gali paaiškinti bet ką, iš tikrųjų nepaaiškina nieko specifiškai.
Trečiasis: DI kaip šeštosios bangos variklis gali pasirodyti pervertintas. Technologijų bangos realų ekonominį augimą sukuria tik tada, kai sukuria masinio naudojimo infrastruktūrą – tai procesas, kuris istoriškai užtruko 10–20 metų po pirmos naršyklės ar pirmo komerciškai naudojamo kompiuterio. DI gali generuoti produktyvumą, bet gali ir turėti panašų vėlavimą. O vėlavimas reiškia, kad tikrasis pavasaris dar toli.
Ketvirtasis, kuris mane labiausiai neramina: kai Beneris, Dalio, Zebergas ir Šmihula visi rodo į tą patį dešimtmetį, tai gali reikšti, kad visi jie teisingi. Arba gali reikšti patvirtinimo šališkumą – analitikas pasirenka sistemas, patvirtinančias tai, ką jis jau nori tikėti. Žmogaus protas yra puikiai pritaikytas rasti struktūrą ten, kur jos nėra. Žvaigždžių konsteliacijos. Veido formos debesyse. Įmanoma, kad aš irgi matau konsteliacijas.
Noriu tikėti pirmu variantu. Antrojo neatmetu.
Tai yra mano matymas. Ne tiesa.
Ką stebėti toliau
Jei ši analizė turi vertės, konkretūs ženklai per ateinančius kelerius metus ją arba patvirtins, arba paneis.
Pirmasis: JAV skolos palūkanų dalis federaliniame biudžete. Kai ji viršys gynybos išlaidas – o ji artėja prie to greitai – tai bus struktūrinis momentas, rodantis Dalio ciklo gilumą. Šiuo momentu bet kuri JAV administracija bus prieš konkretų pasirinkimą: mažinti kitas išlaidas (politiškai sudėtinga), ar monetizuoti skolą – plečiant Fed balansą ir infliuojant, kas efektyviai yra mokestis santaupoms. Šis pasirinkimas parodys, kuriuo keliu eis politinis atsakas į žiemą: rekonstrukcijos ar destrukcijos kryptimi.
Antrasis: DI produktyvumo duomenys. Jei per 2–3 metus dirbtinis intelektas nesugeneruos išmatuojamo makroekonominio produktyvumo augimo – ne tik anekdotinių atvejų, ne tik korporatyvinių naratyvų, o realių duomenų apie BVP augimą, darbo rinkos pokytį ar investicijų grąžą – šeštosios bangos hipotezė susilpnėja rimtai. Ir tai reikštų, kad tikrasis pavasaris dar toli.
Trečiasis: ar BRICS šalys suformuos realią alternatyvią finansų architektūrą per šį dešimtmetį. Ne naratyvą, ne deklaracijas – veikiančius mechanizmus: atsiskaitymo sistemas, centrinių bankų bendradarbiavimą, alternatyvias prekybos finansavimo struktūras. Jei BRICS lieka tik geopolitiniu žodžiu be finansinės architektūros, hegemoninis perėjimas bus lėtesnis ir skausmingesnis nei atrodo – doleris nesilpnės be alternatyvos, bet ir sistema keisis lėčiau.
Ketvirtasis, ir tikriausiai svarbiausia: kuria kryptimi eina politinis atsakas į ekonominį skausmą. K-bangų žiemos gali baigtis rekonstrukcija – nauju socialiniu kontraktu, nauja tarptautine finansine tvarka, nauju kapitalo paskirstymo modeliu. Gali baigtis ir karu – kai ekonominis nepasitenkinimas virsta politiniu ekstremizmu, o politinis ekstremizmas virsta geopolitiniu konfliktu. 1930–1945-ųjų kelias buvo karas. 1945–1980-ųjų kelias buvo rekonstrukcija. Kurią kryptimi eisime – tai yra vienintelis klausimas, kurio atsakymas nėra deterministinis pagal K-bangos logiką. Priklauso nuo žmonių pasirinkimų.
Velykos švenčia idėją, kad mirtis nėra galas. Kondratjevas, su visais savo skaičiais ir tragedija, sako tą patį apie ekonomikas. Feniksas kyla. Klausimas niekada nebuvo ar. Buvo visada kada ir kokia kaina.
Mano atsakymas dabar: mes esame žiemoje. Pavasaris yra struktūriškai galimas – DI infrastruktūros brendimas, hegemoninė pertvarka, skolų ciklo baigtis suteikia tam pagrindą. Bet ar jis ateis ir kokia kaina – priklauso tiek nuo technologijų produktyvumo duomenų, kurie dar neatėjo, tiek nuo politinių sprendimų, kurie bus priimami per šį dešimtmetį.
Stebėkite, ką Federalinis rezervas darys, kai palūkanų mokėjimai praslenks pro gynybos išlaidas. Stebėkite, ar DI produktyvumo duomenys ateis iki 2027-ųjų. Stebėkite politinį toną – ar krizės kalbos eina rekonstrukcijos kryptimi, ar ieško priešo. Iš tų trijų dalykų susidės atsakymas į klausimą, ar šis feniksas sukils iš pelenų pavasarį, ar karas pratęs žiemą dar dešimtmetį.
P.S. Jei norite konkretesnio laiko skaitymo – kaip vienas iš šių ciklų skaičiuoja metus ir artėjančius sukrėtimus – perskaitykite Benerio ciklo analizę. Ji papildo šį tekstą ne teorija, o rodikliais.
Šaltiniai
1. Kondratiev, N. D. (1925). „Bol’shie tsikly kon”yunktury” [Didieji konjunktūros ciklai]. Voprosy Kon”yunktury, 1(1), 28–79. [Anglų vertimas: Kondratiev, N. D. (1984). The Long Wave Cycle. Richardson & Snyder.]
2. Schumpeter, J. A. (1939). Business Cycles: A Theoretical, Historical, and Statistical Analysis of the Capitalist Process (2 tomai). McGraw-Hill. [Kondratjevo bangų pavadinimas ir trijų ciklų sistema.]
3. Šmihula, D. (2009). „The Waves of the Technological Innovations of the Modern Age and the Present Crisis as the End of the Wave of the Informational Technological Revolution.” Studia Politica Slovaca, 1, 32–47.
4. Šmihula, D. (2011). „Long Waves of Technological Innovations.” Studia Politica Slovaca, 2, 50–68.
5. Dalio, R. (2021). Principles for Dealing with the Changing World Order: Why Nations Succeed and Fail. Simon & Schuster.
6. Benner, S. (1875). Benner’s Prophecies of Future Ups and Downs in Prices: What Years to Make Money on Pig-Iron, Hogs, Corn, and Provisions. Robert Clarke & Co., Cincinnati.
7. Perez, C. (2002). Technological Revolutions and Financial Capital: The Dynamics of Bubbles and Golden Ages. Edward Elgar.
8. Grinin, L., Devezas, T. C., & Korotayev, A. (Red.) (2012). Kondratieff Waves: Dimensions and Prospects at the Dawn of the 21st Century. Uchitel Publishing House.
9. Korotayev, A. V., & Tsirel, S. V. (2010). „A Spectral Analysis of World GDP Dynamics: Kondratieff Waves, Kuznets Swings, Juglar and Kitchin Cycles in Global Economic Development, and the 2008–2009 Economic Crisis.” Structure and Dynamics, 4(1).
Jei šis tekstas padėjo pamatyti kontekstą, kurio trūksta kasdienėse naujienose , pasidalink su žmogumi, kuriam tai irgi rūpi. Geriausi pokalbiai prasideda nuo gero klausimo.